Stenkimės, kad akys būtų viename lygyje
Jei ilgai kalbamės su žmogumi, judančiu vežimėliu, pasistenkime rasti, kur atsisėsti ar atsitūpkime, kad mūsų akys būtų viename lygyje. Bet tai kaskart spręskime pagal konkrečias aplinkybes, nebijodami paklausti, kaip bendrauti žmogui patogiausia.
Padėkime tik atsiklausę ar paprašyti
Dažnai neatsiklausę, ar mūsų pagalba reikalinga, patys imamės iniciatyvos ir norime padėti žmogui vežimėlyje. Judėjimo negalią turinčių žmonių padėtis ir stabilumas vežimėlyje skiriasi, todėl tam tikrais atvejais, nežinodami, kaip padėti, galime pakenkti. Būkime pasiruošę pagelbėti, tačiau visada paklauskime, ar pagalba reikalinga ir kaip ją suteikti.
Bendraukime be tarpininkų, asmeniškai
Kalbėkime su pačiu žmogumi, turinčiu negalią, ne jį lydinčiu asmeniu. Žmonės su negalia pastebi situacijų kai nepažįstamieji mieliau renkasi bendrauti su stovinčiu jų akių lygyje, net jei sprendžiamas judančio rateliuose klausimas. Prisiminkime, žmogus su negalia, kaip ir bet koks kitas, gali kalbėti pats už save.
Bendraukime be tarpininkų, asmeniškai
Kalbėkime su pačiu žmogumi, o ne jį lydinčiu asmeniu. Žmonės su negalia pastebi situacijų, kai nepažįstamieji mieliau renkasi bendrauti su stovinčiu jų akių lygyje, net jei sprendžiamas judančio rateliais klausimas. Prisiminkime – žmogus su negalia, kaip ir bet kuris kitas, gali kalbėti pats už save.
Nerodykime gailesčio
Nereikškime užuojautos ir nerodykime perdėto meilumo. Neglostykime žmogaus rateliuose, nekeiskime balso bendraudami. Tokiu būdu rodome savo gailestį. Jei norime būti iš tiesų malonūs, tiesiog bendraukime pagarbiai, kaip su bet kuriuo kitu žmogumi.
Atsipalaiduokime. Matykime žmogų – ne jo negalią.